kalėdinė paroda

Kadangi kalėdinės nuotaikos vis stiprėja tai dar jų sustiprinimui, apsilankėme miesto centre vykstančioje, kalėdinių puokščių ir papuošimų parodoje. 

Mane ji tiesiog pakerėjo tai sukau ratus kokius tris kartus ir vis neatsižiūrėjau. Tokių ten grožybių prikurta...Tikros auksarankės tai darė. Labai smagios idėjos ir paprastų medžiagų panaudojimas mane labai sužavėjo...Viskas taip apgalvota ir labai kruopščiai atlikta. Galima sakyti viskas sukurta tikrų menininkų...

Visko nufotografuoti neįmanoma buvo, o ir nepatogu, nes tai juk autoriniai darbai, bet visgi kelias akimirkas užfiksavau...

Man taip viskas patiko jog galėjau viską iki pačių smulkiausių detalių fiksuoti, bet...

Ech gražu....

Dabar jau reiks ir namučius ruošti, puošti Kalėdoms. Nuotaika sustiprinta įspūdžiais iš parodos taigi pulsiu darbuotis.

VIENERI...

Na štai mano mažiukei - METAI. Niekaip negaliu atsistebėt, kad taip greit prabėgo tas laikas...

Pirmoji šventė su tortu ir žvakutėmis (tiksliau žvakute) jau įvyko, o prisiminimai apie ją ir pirmieji įspūdžiai mano dukrytę manau dar ir dabar tebelanko...

Štai kelios akimirkos:

 Prabudusi po pietų miegelio labai nustebo radusi tokį neįprastą kambarį. Atrodo nieko įpatingo ir nedariau, tik kelis balionėlius pripučiau, bet ji tai išvydo pirmą kartą gyvenime, todėl jai buvo labai keista, kas čia per daiktai...Jos reakcija mane labai pralinksmino. Ir pagalvojau, kaip mes nebemokam džiaugtis smulkmenomis...O tai juk ištiesų kaip džiugina...Juk viskas iš mažų smulkmenėlių ir susideda...

Savo jubiliatei padariau portretą-prisiminimą šiai progai.

Įrėmintą nuotrauką papildžiau jos delniuko antspaudu padarytu ore stingstančio modelino pagalba. Raidelės parašytos taip pat ant šio modelino sagučių...Po to viskas nulakuota. Sagytės smagios tuom , kad yra kaip koks baltas popieriaus lapas, nes ant jų galima rašyti, piešti, klijuoti ir t.t. ko tik fantazija trokšta. Jos neatlieka savo tiesioginės paskirties, nes labai trapios, bet kaip dekoravimo elementai tai tinka labai. Jas panaudojau ir darant kalėdines dovanėles...Taigi ore stingstantis modelinas man nelabai patinka, bet jį panaudojau šį kartą štai taip...

Manau, kad šią datą įamžinau...o kaip pavyko?...negaliu spręst...

Svarbiausiai, kad mažoji Viktorija buvo labai patenkinta. Krykštavo visą vakarą, džiaugėsi dovanomis ir svečiais. O man daugiau nieko ir nebereikia...

Taigi po žingsnelį žengiam į antrus metus...

ryt labai svarbi ir ypatinga data

Ryt, 2010 gruodžio 7 dieną, 10 valandų 45 minutės bus lygiai METAI kaip į šį pasaulį atėjo mano stebuklas, laimė, angelėlis, dovanėlė, širdelė, džiaugsmelis, saulytė, pupa, zuikutis, lėlytė ir t.t. (visų naudojamų vardų neišvardinsiu :-)) - dukrelė Viktorija...Štai kokia ji tada buvo:

Net keista kaip greit pralėkė laikas. Atrodo metai tai didelis laiko tarpas, bet man tai lyg akimirka. Bandau viską atgaminti kas nutiko per šiuos metus, bet laikas toks negailestingas, kad net kai kas jau išsitrynė iš atminties. Galvoju, kad ne tik kiekviena diena buvo svarbi, bet net ir kiekviena minutė buvo labai reikšminga. Stebėjau kaip auga, keičiasi mano mažoji ir taip gaila, kad tų nuostabių akimirkų niekada nebesugrąžinsiu ir niekas jų nebepakartos...Kaip džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad man teko tokia laimė patirti šį motinystės džiaugsmą. Šis jausmas neapsakomas. Kiekvieną dieną kartoju sau, kad esu pati laimingiausia, nes turiu šį maža stebuklėlį. Kai ją matau besišypsančia visos negandos, problemos ir nelaimės taip sumenksta, jog atrodo lyg pasaulis būtų tobulas...o gal jis iš tikrųjų toks???

Esu be galo dėkinga savo mažajai dukrytei už tai, kad ji mane labai daug ko išmokė. O išmokau su jos pagalba, būti daug geresne, linksmesne, švelnesne, dėmesingesne, pakantesne, kantresne, ramesne, atsargesne, kurybiškesne ir dar visokia -esne...Ačiū jai...

Tai štai kokia ta svarbioji data ryt.

Labai noriu ryt padaryti dieną kažkokią ypatingą. Aišku Viktorija dar per maža šventei, bet tai juk jos pirmasis gimtadienis, todėl labai pasistengsiu, kad ši diena būtų įsimintina...

štai ir žiema...

Atkeliavo pas mus tikra žiema...Su pirmosiomis gruodžio dienomis užėjo toks šaltis, jog drąsiai galima tvirtinti, kad ne tik kalendorinė, bet ir pati pačiausia žiemužė atėjo. Lauke šaltis minus 15 ir daugiau. Po šilto rudens tai taip netikėtai staigiai atšalo, kad nespėjau dar nusiteikti šalčiams. Bet po truputį jau prisijaukinu mintį jog žiemą būna šalta ir netgi labai...Liūdniausia, kad nebegalim su dukrele ilgai pabūti lauke. Ji tiesiog dievina pasivaikščiojimus, tiksliau pasivažinėjimus...Sėdi vežime ir net nejuda, niūniuoja kažką, žvalgosi, arba svajoja. Žodžiu smagu, o ir man patinka pasivaikščioti gryname ore. Einu pamažu, svajoju, kuriu visokius planus arba tiesiog stebiu mažąją ir džiaugiuosi gyvenimu.

Taigi šalčio nemėgstu, tiksliau nekenčiu. Esu šilumamėgė...Man anksčiau būdavo visada vėsu, netgi šalta, bet kai mano gyvenime atsirado mažas stebuklėlis tai net keista, bet dabar šalu vis rečiau. Aišku galima tai paaiškinti taip, jog dabar mažai turiu laiko kada sėdėti ir drebėti, nes vis tapenu: tai paskui ją, tai šiaip lekiu su darbeliais ar rūpestėliais...O iš kitos pusės kai pamastau tai šaltis visai smagu, nes tada tikra Kalėdų dvasia aplanko.

Po truputėli jau kurpiu dovanėles savo artimiesiems. Minčių ir idėjų turiu begalę, bet visų įgyvendinti nepavyks, dėl laiko stokos. Bet ką padarysiu tai po to įkelsiu čia, nes dabar jei parodysiu nebebus staigmena.

Šiandien mieste įžiebta kalėdinė eglutė. Labai norėjau nuvežti mažylę pasižiūrėt visos šventės, bet tas nelabasis šaltis...Bet nieko nulėksim ryt jos pažiūrėt, nes žada jau geresnį orą, taigi Kalėdos atkeliauja...