Vis dar gyvenu maloniomis savaitgalio nuotaikomis. Kai atvažiuoja mano geriausia ir mylimiausia draugė Narutėlė su savo mergytėmis (nors šį kartą labai gaila, kad negalėjo atvažiuoti Mantutė) tai man tokia šventė būna, kad galima lyginti net su didžiausiomis šventėmis kaip Kalėdos ar Velykos...Labai jos pasiilgstu...Aišku galima sakyti, kad Kaunas nuo Panevėžio ranka pasiekiamas, bet susimatymai tokie reti jog atstumas atrodo begalinis. Visa laimė, kad gyvename gerais laikais kai technologijos pažengusios ir bendrauti galime visais įmanomais būdais ir nesimatant akis į akį....
Taigi buvo taip jauku ir gera, jog nepastebėjau kaip pralėkė savaitgalis. Pasiplepėjom kaip sakoma <tarp mūsų mergaičių>, prisijuokėm, pasibėdavojom, o ko daugiau ir bereikia draugužėm????
O tas savaitgalis nuostabus ir įsimintinas man, dar ir dėl to, kad mano mažutėlė žengė savo pirmuosius žingsnelius savarankiškai. Tai labai džiugu. Aišku ji labai nustebo pati ir net išsigando, bet po to tokia patenkinta liko, jog šiandiena daug tvirčiau jaučiasi vaikščiodama ir vis bando paleisti mano ranką ir eit pati, nors dar truputėli ir nestabilu...pliumteli ant žemės, bet kaip gi išmoksi nepagavus kiškio...
Labai didžiuojuosi ja ir džiaugiuosi, kad ji taip greit auga, bet kartu ir liūdžiu, nes laikas lekia ir vis keičia malonias akimirkas kitomis, kurios greit pasimiršta...tai nesąžininga, bet toks jau gyvenimas...
Todėl ir stengiuosi jas kažkaip užfiksuoti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą